Undinės

by Jurga Tumasonytė

„Kartais atrodo, kad kažkur turėtų klaidžioti tavo antrininkas – iš tų laikų, kurių prisiminti nebenorėtum. Važiuodamas mašina staiga pamatytum pažįstamą veidą, sucyptų stabdžiai. Pagautas antrininkas maldautų pasigailėti, žadėtų niekada nebesirodyti viešumoje, net sutemus. Reikėtų nepasiduoti įkalbinėjimams, išlaikyti šaltą protą. Ir žudyti taip, kad liktų kuo mažiau pėdsakų. Pavyzdžiui, supančioti statybinių prekių parduotuvėje pirktomis virvėmis, nuvažiuoti į užmiestį ir paskandinti ežero dugne. Jei pasiseks, išbadėjusios po žiemos šaltakraujės undinės greitai suės skenduolio likučius. Sočios išnirs į paviršių giedodamos sirenų giesmes. Nuostabias melodijas, kurių, šiukštu negali klausytis. Kitame ežero gale giesmėse maudysis įsimylėjėlių porelė, dar nežinanti, kad vieną dieną jų keliai išsiskirs. O tada reikės budriai sekti gatvėse pasirodysiančius žmones – galbūt pavyks pamatyti savo antrininką. Tą kvailį, kurį maža nužudyti.“ – Jurga Tumasonytė.

Antroji autorės knyga „Undinės“ – posūkis į didesnės apimties kūrinius, įsiklausant į lietuvių novelistikos tradicijas. Autorė turi savą pasaulio viziją ir randa būdų jai išreikšti. Ji plačiai parodo pagrindinius personažus, vykusiai perteikia jų jausmų dramas, veikėjų moralės ir požiūrių susikirtimus, bendravimo problemas. J. Tumasonytė – modernios prozos autorė. Tikroviškuose pasakojimuose juntamas reiškinių reliatyvumas, aplinkybių dvilypumas, magiškosios fantastikos ir magiškojo realizmo elementai, meistriškai sudėliojami prasminiai akcentai, neretai pasitelkiami netikėtumo, keistumo konstravimo ženklai. Rašytojos stilistikos privalumas, kai kur ir naujovė – tradicinio, lietuvių pamėgto lyrinio stiliaus derinimas su sąlygiškais elementais, siužeto konstrukcijomis, tai praplečia šiuolaikinės prozos vaizdavimo galimybes.

Šioje novelių knygoje Jurga Tumasonytė atsiskleidžia kaip preciziška vienos frazės diagnostikė ir gelianti vieno sakinio egzistencialistė.
dr. Jūratė Čerškutė, literatūrologė

Skaitant šiuos apsakymus, ieškant bendro jiems įvaizdžio, mintyse iškyla iš pirmo žvilgsnio painios, bet darnios sistemos: tankus kapiliarų tinklas, sudėtingi audinio raštai, žmonių gyvenimų šokis. Visa, kas atrodo kaip stebuklas, kasdienybės stebuklas – smulkūs, bet svarbūs įvykiai, tarpusavio santykiai, gyvybės knibždėjimas. Pagautas taikliai ir jautriai. Turbūt tai šioje knygoje svarbiausia.
Marius Burokas, poetas, literatūros apžvalgininkas

Jurga Tumasonytė – savito estetinio skonio prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką.

Genres: Fiction

192 pages

First published January 1, 2019

About the author

Prozininkė, literatūros kritikė.

Gimė 1988 m. birželio 22 d. Kaune.

Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 2011 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį, o 2015 – literatūrologijos studijų programos filologijos magistro laipsnį. 2011 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido novelių rinkinį „Dirbtinė muselė“. 2012 m. už šią knygą gavo Kazimiero Barėno literatūrinę premiją. Autorė aktyviai reiškiasi literatūriniame lauke – rašo knygų apžvalgas, rengia interviu su rašytojais ir menininkais, yra prisidėjusi prie įvairių renginių organizavimo (iš jų žymiausi – „Vilniaus literatūrinis festivalis“, audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“). 2010-2013 m. dalyvavo slemo turnyruose. Šiuo metu dirba laisvai samdoma tekstų kūrėja.

Jurga Tumasonytė apie save: „Gimiau, kai Lietuvoje plito dainuojanti revoliucija, aižėjo geležinė uždanga, o poetai stadionuose virkdė žmones. Augau kaip ir visi vaikai. Gal tik per daug sirgau. Paauglystėje susižavėjau kinu. Labai patiko juodai baltos moterys su cigaretėmis lūpose. Norėjau kuo greičiau užaugti. Vėliau nebenorėjau, bet vis tiek užaugau.“

Reviews

[cypt · Rating 3 out of 5]

Kaip daug laiko praėjo nuo Dirbtinė muselė!! O dabar iškart - ir "Undinės", ir "Remontas" (pirmai parašiau "Betonas" :D ). Labai laukiu Beto..Remonto. O "Undinės" man kažkaip nesuskambėjo. Gal kad tiek daug haipo? Ir dar Gailius sakė, kad čia verčiausia Metų knyga.

Knygoj - 9 apsakymai, gana įvairūs ir skirtingi (todėl man tikrai labiau patiko už palyginti nuobodžias ir monotoniškas Dienų piramidės) - kai kurie su nerealistiniais (nežinau, ar tinka žodis "fantastiniais") elementais, kai kurie buitiškesni. Dauguma atrodo kaip eksperimentai žanrais ar temomis: paliktos moters dienoraštis ir jos labai trapi psichologinė būsena, kitos moters įsivaizduojamas gyvenimas su drauge, senuko paskutinės dienos, atseit bibliniai LT emigrantai Amerikoj (Adis ir Eva). Man labiausiai patiko tie su nerealistiniais motyvais: pirmas, kur ežere gaudo undines moksliniams tyrimams (kaip X failuose ateiviai žmones), ir paskutinis, kurio siužetas - tarsi iš viduramžiško dvaro, kur karalienė motina valdo visą karalystę, bet realiai - tik gimdo palikuonis, ją kas kažkiek laiko turi apvaisinti specialiai atrinkti kandidatai. Apie fantastinį elementą tam paskutiniam apsakyme nesakysiu, nes tai plot twistas, bet apsakymas - nuostabus, neįtikėtinas. Viena draugė sakė: galėtų nebūti daugiau jokių kitų apsakymų toj knygoj. Gal ir negalėtų, gal jie visi kažką įneša, bet kai jį perskaitai, tai grynai taip ir pagalvoji. Nu va kad ir iš trijų sakinių:

Našlė, atsiskyrusi nuo svečių, privalėjo budėti šalia mirusio karaliaus. Už jos išsirikiavusios pagal rangą sėdėjo šešios freilinos, sunėrusios išpuoselėtas rankas ant kelių. Mažajai Sofijai garsiai gurgė pilvas.

Išties galvodama apie šį paskutintą apsakymą supratau, kad jokiam LT kūriny iš tų, kuriuos esu skaičius, nėra tokio plot twisto, kurį būtų baisu suspoilinti. Kaip Under the Skin arba Gillian Flynn tekstus, ar kad ir The Crimson Petal and the White pabaigą. Net detektyvuose ar trileriuose (lol, Adata). O pas Tumasonytę plot twistas randasi net ne iš kokio nors siužeto atskleidimo ar sužaidimo lūkesčiais, o iš netikėto pasaulio pamatymo. (Bandau nesuspoilint!) Tai labai gražu. Biški lyriška, biški siurrealistiška.

Dar patikęs dalykas - Kate Atkinson vaibai, kur jau tokiai smulkmenai kaip laikas ar chronologija pasakotojos žvilgsnis tikrai nemato reikalo paklusti:

Ana grįžo namo su dviem mažais vaikais - mažąja Eva ir Tadeušu, kuris netrukus žuvo su dar dviem vaikiščiais, užlipęs ant minos. Motina norėjo numirti iš sielvarto, tačiau numirti jai buvo lemta Vilniuje nuo kulkos nugaroje, paleistos pareigingo vokiečių kareivio, svajojančio apie karštą kavą su gabalėliu naminio obuolių pyrago.
Matas ir Petras Vilniuje daugiau niekada gyvenime nebesiankė - Matas vis neturėjo laiko, o Petras mirė nuo plaučių uždegimo nesulaukęs karo pradžios.

Mažiau patiko vienas daugeliui LT apsakymų (ir prozos apskritai) būdingas bruožas: kad viskas, kas nutinka, turi Reikšmę. Jei jau pasakojama, kad kas nors kur nors užeina - tai būtinai susitiks vaikystės laikų draugą ir gyvenimas pasikeis kita linkme. Jei senyvas žmogus, prastai jausdamasis, išeis į lauką, tai būtinai numirs. Šitaip dažnas pasakojimo įvykis tampa ne tikslu, o priemone, ir tas truputį vargina. Ne tai kad pasidaro blogas, bet nustoja kažkokio lengvumo kaip pas kokį Swiftą, nuolat lauki, tai kokia gi čia bus ta didžioji reikšmė. Reikšmingos tampa net dialogo replikos:

Antrininkė sulaikė kvapą, patylėjo, o tada sušnabždėjo, kad bijo pelių. Gyvų ar nustipusių? - juokdamasis paklausė jis. Prisikėlusių, - atsakė.

Tą sunkumo įspūdį dar kartais pastiprina kliūvanti leksika: "fotoprogramomis pašalino karpas" (ne tiesiog pafotošopino? jei jau žmogus taip techno-savvy, kodėl negalėtų būti kalbos-savvy?), "pletkininkė Vaiva" (nu kaaaam tas kursyvas? taip truputį mokykliškai). Dar viena cringe-worthy, bet turbūt tiesiog prasprūdusi vieta: "Adis užišo ranką už Evos palaidinės ir pirštu užčiuopė jos išsišovusią bambą. Pabučiavo ją, tingiai masažuodamas liežuviu žmonos burną." Jaučiu, čia ir turėjo būti nejauku, bet kiekvieną kartą skaitydama tą vietą sutrikdavau - jei pabučiavo bambą, tai kaip tuo metu liežuviu...?

Žiauriai laukiu, kol kur nors nugriebsiu Remontą. Skaičiau ir jaučiau, kad Undinės - tiesiog ne man, bet šiaip fainai ta Tumasonytė rašo ir išgalvoja visokių situacijų, su palyginti mažai egzistencializmo ar dvasingumo, o tas gi taip smagu.
Žvaigždutės: bandžiau galvoj surikiuoti Metų knygos nominantes, kurių dabar jau skaičiau visas, ir šiaip man "Undinės" tikrai labiau patiko už "Oro", kuriam daviau 4, bet skaitydama "Oro" buvau nuolat nustebus gerąja prasme, nes mažai turėjau lūkesčių. O "Undinės" buvo smarkiai nelygios, tai tie prastesni etapai baisiai nervino. O kai perskaičiau paskutinį apsakymą, išvis užsiparinau!!! Toks tobulas. Norėjau daugiau tokių, o ne taksistės istorijų, tai kaip tikra Karen iš memų laikau save apgauta ir duodu 3.

[Ringa Sruogienė · Rating 5 out of 5]

Pirma mano skaityta šios autorės knyga. Tikrai ne paskutinė. Visai netikėtai papuolusi į rankas ir labai maloniai nustebinusi. Mėčiausi tarp 4* ir 5*, bet lenkiu galvą prieš neabejotiną talentą.

[Ieva Naikienė · Rating 3 out of 5]

Jurga mato žmones. Labai gerai juos mato... net šiek tiek baugu. Ji perkelia veikėjus į neįtikėčiausias vietas, situacijas. Tuo pačiu sugretindama jas su kasdienybės nuotrupomis.
Buvo įdomu, netikėta, bet pritrūko stiliaus išraiškingumo. Antra vertus, taip sakyti galiu tik todėl, kad vertinu knygą kaip 2019 m. Metų knygos rinkimų nominantę. Lietuvių literatūrai tai pritinkantis nuotykis.

[Jolanta (knygupė) · Rating 4 out of 5]

3.8*

[Marijus Gailius · Rating 4 out of 5]

Pagal temų ir formos įvairovę „Undinės“ atrodo lyg antrasis autorės debiutas. Bent dvi perspektyvios kryptys nusibrėžtos kaip paraiška kūrybinei ateičiai – socialinės spekuliacijos ir klasikinio egzistencializmo.

Pats su didžiausiu susidomėjimu surijau ganėtinai aštraus egzistencinio laipsnio istoriją apie romantinius santykius praradusią merginą ir jos netekties skausmą. Parašytas nepretenzingu, dienoraštiniu principu, taupios formos, užtat nestokojantis grakščių gyvenimiškų detalių apsakymas.

[Dovilė · Rating 3 out of 5]

*3,5

[plukereads · Rating 3 out of 5]

2.5/5 ⭐

Labai gaila, bet ši knyga mane gana nuvylė, nors paskaičiusi patį pirmą apsakymą buvau itin sužavėta ir maniau, kad visa knyga tuomet bus nuostabi. Pats pirmasis apsakymas, mano nuomone, dešimt kartų stipresnis, nei visi likusieji. Galbūt paskaičius Remontą aš tiesiog persisotinau to Tumasonytės buiteko, bet visi kiti apsakymai man pasirodė kažkiek nuobodoki.

Negalima ginčytis, kad autorė puikiai valdo kalbą ir itin vaizdžiai kuria veikėjus bei vietas, patirtis. Tačiau pačiame veiksme kiekviename apsakyme kažko man pritrūko. Jeigu pirmas apsakymas būtų išplėtotas iki pilno romano, tikrai būčiau pirma eilėje jo nusipirkti!

[Paulius Jevsejevas · Rating 3 out of 5]

Rašiau apie šią knygą:

https://literaturairmenas.lt/literatu...

[Virga · Rating 3 out of 5]

Baisiai sunku išrtikuliuoti apie tą knygą ką nors - tokia lyg ir visai nieko, lyg rašytojos parašyta (ta prasme - neatrodo, kad pirmieji mokykliniai bandymai), ir viskas, kas parašyta yra įtaigu, t.y. aiškiai "stoja prieš akis", kai skaitai, ir net įtraukia.

Bet patys pasakojimai yra nykūs ir net niūrūs, išskyrus nebent paskutinį, kuris visai smagus. Šiaip nykumas ir niūrumas - ne trūkumai, bet tikriausiai tik tuo atveju, jeigu jie ne netyčia įsimeta į tekstą, o būtent jie ir yra teksto tema. Šitoj knygoj taip nėra. Čia toks netyčinis nykumas, kuris, ko gero, atsitiko dėl to, kad personažai (irgi netyčia) gavosi trupučiuką karikatūriniai, tokie įsivaizduojami "paprasti žmonės" kaip per televizorių matyti (ypatingai neįsijautinėjant, gal tik pakikenant).

Bet nepaisant to bruožo, šiaip tai tikrai nebloga knyga :)

[Fantastiškų KŽL · Rating 4 out of 5]

https://knyguziurkes.wordpress.com/20...

[Donatas · Rating 5 out of 5]

Rasma palydėjo sūnų į vidų, greitosiomis perbraukė pirštų galais jo viršugalvį ir išvažiavo apsunkusi, tarsi krūtinėje plaktų purvino vandens prisigėrusi kempinė.

Va taip. Trikdančiai tiksliai. Atrodo, kad kiekvienam jausmui Jurga gali atrasti tiksliausią metaforą. O tai turbūt reiškia, kad ji geba prasikasti tunelį iki sunkiausiai apibūdinamų būsenų esmės. Be Jurgos ten niekaip nepatektume.

Arba kaip undinės - tos būsenų metaforos. Sugauni, pasibrauki, bandai perprasti, parodai kitiems, bet geriausiai jas pajunti tik knygoje, tik tą skaitymo akimirką, plaukiojant kartu, nardant po dumblius ir žoles, drauge. Su undinėm.

Ačiū už magiškų vaizdų knygą. Už magnetišką pasakojimą. Stipriai traukiantį viską prie savęs.

[Vaiva · Rating 3 out of 5]

Užvertus paskutinį puslapį, apima jausmas kaip nubėgus trumpą distanciją su kliūtimis: vienas pavyko peršokti, kitas nuvertei, pro šalį lekiantys keitėsi vaizdai, bet finišą kaip ir pasiekei. Ir dabar karts nuo karto bandai prisiminti (nors gal tiksliau vaizdai patys tave suranda) ir suprasti, o kurgi tu visgi pabuvojai.

[Eglė Davidavičė · Rating 5 out of 5]

Gera skaityti, kai visi knygos veikėjai tikri, kai lengva atpažinti detales iš kasdienybės. Labai žaviuosi šios rašytojos gebėjimu taip dėmesingai stebėti aplinką, viską kruopščiai ir be galo taikliai sudėlioti į žodžius knygoje. Laukiu, kada rankose laikysiu “Remontą”, smalsu.

“Iš kelionių visuomet grįžtu truputėlį kitokia. Tebebūdama išvykusi pradedu galvoti, ką naujo veiksiu grįžusi, su kuo susitiksiu ir kur nueisiu. Važinėdama autobusu po kalnuotas vietas, kur iš žalumos lenda senovinės pilys, jau matau Gedimino bokštą, į kurį žiūrėsiu sėdėdama kavinėje ir kalbėdama su nauju draugu. Su tuo vyru aš susipažinsiu naudodamasi pažinčių programėle. Jis dirbs šuolių su parašiutu instruktoriumi ir mėgs literatūrą. Mes greitai surasime bendrą kalbą, eisime kartu į teatrą ir koncertus, jis supažindins mane su savo draugais, permiegosime maždaug po trijų savaičių, o po keturių aistringų draugystės mėnesių kartu apsigyvensime trijų kambarių bute, turėsiu savo darbo kambarį. Kartu mes įsigysime šunį - gelsvą, šiltą padarėlį. Po pusmečio, kai vedžiosime augintinį parke, jis pasakys: “Man atrodo, kad vieną - šunio - etapą jau praėjome - dabar laukia kitas.” O aš tylėdama droviai suksiu ant piršto savo plaukų sruogą. Mano plaukų galiukai bus pakirpti ir neišsišakoję, kas vakarą juos tepsiu kokosų aliejumi.”
❤️

[Lina · Rating 4 out of 5]

Tumasonytė man atradimas. Goodreads nuopelnas. Nes nebūčiau šios knygos, anei "Dirbtinės muselės" į rankas ėmusi. Bibliotekoje ir buvau pirmoji tai padariusi :)
Na, tie apsakymai nėra tobuli. Kita vertus, kai kurie tikrai įlendantys į mintis ir prisiminimus. Įžvalgu, įtikina.

[Vaida · Rating 5 out of 5]

Septyni apsakymai apie žmogų, jo dvilypumą, tarpusavio santykius, meilę ir mirtį. Tekstuose jaučiasi magiškojo realizmo apraiškos - paliekamas keistumo, kitoniškumo įspūdis. Labiausiai apsakymai sužavėjo personažų gyvenimo vaizdavimo smulkmeniškumu (net ir epizodiškai pasirodantys veikėjai yra aprašomi, bent jau minimalios mintys perteikiamos), teksto lyriškumu (pabaigiami tokiais sakiniais, kurie tarsi viską apibendrina, o pastarieji nuskamba labai jautriai ir švelniai) ir lengvumu (labai lengvai skaitėsi – toks jausmas lyg per pirštus slystų ką tik išplauti, švelnūs plaukai).
Antroji Jurgos knyga labai patiko. Tikrai skaitysiu jos neseniai išleistą romaną „Remontas“.

[Neringa]

„Undinės“ – nuosaikesnė už debiutą, bet sukasi panašių rūpesčių ir sprendimų orbitoje. Patiko, kad Tumasonytės prozoje įmanoma nors trumpam įšokti į kitų galvas ir susidurti su skirtingais mąstymo lygiais, jiems būdinga kalba, tačiau siūloma optika pasaulį šiek tiek groteskiškai padidina ir pritaiko įvairių triukų, vis parodančių, kad įtakingą lemties ir Dievo pirštą išstūmė šiuolaikinis deus ex machina.
Smagu, kai tekstai provokuoja intelektualinę nuostabą, kuriai suvokti prireikia distancijos ir humoro jausmo. Tumasonytės sakiniai nesiūlo raustis į išgyvenimų gylį, o juos savaip išverčia išorėn. Svetimoms chimeroms leidžiama prijaukinti realybę ir ją visateisiškai pratęsti be haliucinacijų ir sapnų. „Undinės“ – maloniai ironiškas atsakas lyrinei psichologinio realizmo prozai.

[Jurate Bacanskaite · Rating 4 out of 5]

Labai pozityviai nustebino, kai kurios novelės ar apsakymai patiko labiau už kitas, prie vienos sustojau, bet kai grįžau visa kita susivalgė iš ėsmės labai greitai.
Rašymo maniera gana įtraukianti, kai kur reikia grįžti, ir skaitant pasitikslinti nes smagiai šokiruojantys sakiniai paaiškėja tik vėliau įsiskaičius į bendrą piešinį, bet stilius patiko. Skaitymo ritmika nebloga. Kaip pirmai skaitytai Tumasonytės knygai duodu ištisus keturis su intencija paskaityti ir dar kažką.

[Vaiva · Rating 4 out of 5]

Netikėtų istorijų, posūkių ir kampų knyga. Pirmoje knygos novelėje pasirodo undinės, kitose novelėse taip pat yra subtilių, nerealistininių elementų, todėl perskaičiusi ėmiau galvoti, ar tai fantastika, ar kažkas kito. Ir mano vidinėje lentynoje, knyga vis dėlto nugulė į “kažkas kito” lentynėlę, esančią kažkur per vidurį. Magiškosios fantastikos, ar magiškojo realizmo (kaip sako aprašymas) elementai knygoje subtiliai įpinti į buitines istorijas, atrodo vykstančias visiškai šalia mūsų. Jos tokios ranka pasiekiamos, tačiau kartu ir nerealios. Istorijos tarsi vyksta realiame pasaulyje, tačiau kartu ir kitoje plotmėje. Ir kur tie pasauliai susiliečia, įvyksta kažkas netikėto, subtiliai antgamtiško ar keisto. Autorė žaidžia idėjomis, subtiliai kelia klausimus, o kas būtų, jeigu būtų. Knyga man patiko. Planuoju dar kažką iš autorės darbų perskaityti.

[Gintarė Jotautaitė · Rating 5 out of 5]

Autorei pavyko sukurti labai savotišką atmosferą. Atrodytų ir pasakojimai - bene kasdieniški, o visgi tas prieskonis, randamas kiekvienoje novelėje, taip ryškiai jaučiamas, kad niekaip neužmiršau istorijų net ir gerokai po skaitymo. Man labai patiko pasakojimų stilius, manau, kad tai tikrai verta dėmesio knyga!

[Eugenija · Rating 4 out of 5]

Į rankas paėmiau su mintimi, kad skaitysiu ne daugiau negu po apsakymą per dieną, o suvalgiau per du kartus. Iš 9 apsakymų kai kurie labai aiškiai užsiliko galvoje (ypač dėl netikėtų magiškumo elementų), kai kurie užpildė tarpus tarp tų ryškesnių. Labai lauksiu ateities Jurgos darbų

[Alma · Rating 5 out of 5]

Skaičiau lėtu skaitymu. Labai patiko, įsiminti tekstai, neįtikėtinai gera autorės vaizduotė, realistiškai ar, atvirkščiai, pačioje knygos pradžioje ir pabaigoje grotesko principu kuriami personažai. Rekomenduoju visiems. Skaitysiu dar J. Tumasonytės knygų.