„Kai nutinka nelaimė, tuo metu tikrai atrodo, kad niekada nebebūsi, kas buvęs. Atrodo, kad nuo šiol kiekviena diena iki gyvenimo galo bus tokia pat nykiai pilka. Kartais regisi, kad daugiau niekada nebesišypsosi. O paskui, žinoma, stoja metas, kai pyktis ir kartėlis atlėgsta, ir galiausiai baisioji nelaimė atrodo vien tolimas prisiminimas, lyg iš kito gyvenimo. Pradedi jaustis... gerai. Ne nuostabiai, ne puikiai, bet ir ne blogai. Gali juoktis, negraužiamas kaltės. Gali šypsotis, netrokšdamas pravirkti.“
Dvi žvaigždutės ne dėl to, jog pati knyga/istorija nebuvo tiek įtraukianti ar tiek paliečianti, tačiau daugiau dėl to, kad esu perskaičiusi dar kelias šio autoriaus knygas, kurios man paliko kur kas didesnį įspūdį. "Mano svajonių mergina" skaičiau gal prieš penkerius-šešerius metus, bet vis dar atsimenu tokią lengvą emociją, dažną šypseną veide, o kartais ir tylų pakikenimą, "Vakarienė dviese" tokių emocijų nesukėlė. Nemeluosiu, kad šis kūrinys, mano manymu, yra daug rimtesnis už kitas Mike Gayle istorijas, "Vakarienė dviese" nagrinėja tikrai sudėtingas gyvenimo problemas su šiokia tokia sveika ironija.