What do you think?
Rate this book
Szegény gazdagok #1-2
Poor Plutocrats
Leopold Classic Library is delighted to publish this classic book as part of our extensive collection. As part of our on-going commitment to delivering value to the reader, we have also provided you with a link to a website, where you may download a digital version of this work for free. Many of the books in our collection have been out of print for decades, and therefore have not been accessible to the general public. Whilst the books in this collection have not been hand curated, an aim of our publishing program is to facilitate rapid access to this vast reservoir of literature. As a result of this book being first published many decades ago, it may have occasional imperfections. These imperfections may include poor picture quality, blurred or missing text. While some of these imperfections may have appeared in the original work, others may have resulted from the scanning process that has been applied. However, our view is that this is a significant literary work, which deserves to be brought back into print after many decades. While some publishers have applied optical character recognition (OCR), this approach has its own drawbacks, which include formatting errors, misspelt words, or the presence of inappropriate characters. Our philosophy has been guided by a desire to provide the reader with an experience that is as close as possible to ownership of the original work. We hope that you will enjoy this wonderful classic book, and that the occasional imperfection that it might contain will not detract from the experience.
414 pages, Paperback
Published November 4, 2009
3 people are currently reading
53 people want to read
About the author
Mór Jókai
842 books91 followersMór Jókai, born Móric Jókay de Ásva, outside Hungary also known as Maurus Jokai or Moriz Jokai, was a Hungarian dramatist and novelist. He was born in Komárom, the Kingdom of Hungary (today Komárno, Slovakia, southern part remains in Hungary).
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 4 reviews
August 23, 2018
Atradau perliuką savo knygų lentynoje! Tikrai nesitikėjau, kad „Juodoji kaukė“ man taip patiks. Nežinau, kodėl, bet aš automatiškai tas knygas, kurios yra senesnio leidimo ir priklauso ne visai man, o labiau mano mamai, iš anksto vertinu skeptiškai ir iš jų arba nesitikiu nieko gero, arba apskritai nieko nesitikiu. Tai ši knyga įrodė, kad aš klystu taip nurašydama jas visas.
Knygoje tiek visko yra. Ir kai imu galvoti apie atskiras detales, jos tikrai nėra tokios, kurios būtų vertos susižavėjimo. Štai pavyzdžiui pati pradžia primena muilo operas – mirštantis turtuolis, kuris šokdina visus aplink save, o visi gal ir nelabai noriai, bet šoka, nes gviešiasi palikimo. Tada knyga ima priminti Compton Mackenzie „Sinister Street“, Bram Stoker „The Man“ ir netgi šiek tiek Ivan Turgenev „Tėvai ir vaikai“ – jauni įsimylėjėliai, kurių sąjungai yra kliūčių. Tačiau, priešingai nei minėtose knygose, čia jaunimui nepasiseka ir mergina yra ištekinama pagal išskaičiavimą už turtingo vyro (tokio beveik markizo Karabaso – kur bevažiuosi, visur jo žemės, jo dvarai). Ir tada prasideda visi nuotykiai: pinigų padirbinėjimas, paslaptingas kaukėtas plėšikas (aš Juodąją kaukę iš pradžių įsivaizdavau kaip Antonio Banderas'o vaidinamą Zoro, bet tik iki tol, kol nesižinojau, kad jis iš tiesų yra plėšikas), neištikimybė, sąmokslas, kerštas ir t.t.
Kai kur rašymo stilius priminė Justo Pilyponio – lengvas, neįpareigojantis, ne itin rimtas, bet mane kažkuo užkabinantis. Buvo šmaikščių vietų, pavyzdžiui: „Kadangi buvau davęs žodį be jūsų žinios per durų slenkstį kojos nekelti, gavau išlipti per langą.“ [290 psl.]. Taip pat yra gyvenimiškų pastebėjimų: „O vyrai – egoistai iš prigimties, ir jų egoizmas didėja su amžiumi; jam neįsakysi neaugti, kaip, beje, neįsakysi to ir nagams, tačiau visi žiūrime, kad būtų švarūs, kad po jais nebūtų žemių, nes tai šokiruoja aplinkinius, o nusivalyti žemes nuo savo egoizmo mes, deja, pamirštame.“ [133 psl.]. Taip pat ne kartą griaunama „ketvirtoji siena“, kai pasakotojas/autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją ir paaiškina situaciją, kartais netgi šiek tiek užbėgdamas už akių.
O įdomiausia tai, kad Juodosios kaukės tapatybė nėra atskleidžiama. Man buvo aišku didžiąją dalį knygos, kas jis yra, ir tai visiems turėtų būti aišku iš skyriaus, pavadinto „Dvi istorijos, iš kurių teisinga tik viena“. Ir gale visi taškai susideda, tačiau nėra įvardinimo, kad taip, Juodoji kaukė yra būtent šis vyras. Ir tai gali būti nepasitenkinimo knyga priežastis, tačiau kartu verčia apie ją galvoti ir toliau – ar tikrai mano spėjimai buvo teisingi?
Knyga nėra šedevras, buvo ir plot holes (kaip Silardas ir Henrieta susitarė dėl slaptažodžio?), bet skaityti buvo tikrai smagu. Dalis yra gryna muilo opera, o kita dalis galėtų būti Quentin Tarantino filme.
Knygoje tiek visko yra. Ir kai imu galvoti apie atskiras detales, jos tikrai nėra tokios, kurios būtų vertos susižavėjimo. Štai pavyzdžiui pati pradžia primena muilo operas – mirštantis turtuolis, kuris šokdina visus aplink save, o visi gal ir nelabai noriai, bet šoka, nes gviešiasi palikimo. Tada knyga ima priminti Compton Mackenzie „Sinister Street“, Bram Stoker „The Man“ ir netgi šiek tiek Ivan Turgenev „Tėvai ir vaikai“ – jauni įsimylėjėliai, kurių sąjungai yra kliūčių. Tačiau, priešingai nei minėtose knygose, čia jaunimui nepasiseka ir mergina yra ištekinama pagal išskaičiavimą už turtingo vyro (tokio beveik markizo Karabaso – kur bevažiuosi, visur jo žemės, jo dvarai). Ir tada prasideda visi nuotykiai: pinigų padirbinėjimas, paslaptingas kaukėtas plėšikas (aš Juodąją kaukę iš pradžių įsivaizdavau kaip Antonio Banderas'o vaidinamą Zoro, bet tik iki tol, kol nesižinojau, kad jis iš tiesų yra plėšikas), neištikimybė, sąmokslas, kerštas ir t.t.
Kai kur rašymo stilius priminė Justo Pilyponio – lengvas, neįpareigojantis, ne itin rimtas, bet mane kažkuo užkabinantis. Buvo šmaikščių vietų, pavyzdžiui: „Kadangi buvau davęs žodį be jūsų žinios per durų slenkstį kojos nekelti, gavau išlipti per langą.“ [290 psl.]. Taip pat yra gyvenimiškų pastebėjimų: „O vyrai – egoistai iš prigimties, ir jų egoizmas didėja su amžiumi; jam neįsakysi neaugti, kaip, beje, neįsakysi to ir nagams, tačiau visi žiūrime, kad būtų švarūs, kad po jais nebūtų žemių, nes tai šokiruoja aplinkinius, o nusivalyti žemes nuo savo egoizmo mes, deja, pamirštame.“ [133 psl.]. Taip pat ne kartą griaunama „ketvirtoji siena“, kai pasakotojas/autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją ir paaiškina situaciją, kartais netgi šiek tiek užbėgdamas už akių.
O įdomiausia tai, kad Juodosios kaukės tapatybė nėra atskleidžiama. Man buvo aišku didžiąją dalį knygos, kas jis yra, ir tai visiems turėtų būti aišku iš skyriaus, pavadinto „Dvi istorijos, iš kurių teisinga tik viena“. Ir gale visi taškai susideda, tačiau nėra įvardinimo, kad taip, Juodoji kaukė yra būtent šis vyras. Ir tai gali būti nepasitenkinimo knyga priežastis, tačiau kartu verčia apie ją galvoti ir toliau – ar tikrai mano spėjimai buvo teisingi?
Knyga nėra šedevras, buvo ir plot holes (kaip Silardas ir Henrieta susitarė dėl slaptažodžio?), bet skaityti buvo tikrai smagu. Dalis yra gryna muilo opera, o kita dalis galėtų būti Quentin Tarantino filme.
August 3, 2019
This was a pure delight. Here is a sample of the writing:
This book is not all snark, though. The writing and translation are beautiful and involving. The story is not just a satire about rich people but an adventure/crime/mystery.
I was very pleased by this book, the first of many by Jokai I hope to read.
"I don't want to learn. I mean to know everything without learning it. I say, grandpa, if you've lots of money, you will know everything at once without learning it, won't you?"
The old man looked around him triumphantly.
"Now, that I call genius wit!" cried he.
And with that he tenderly pressed the little urchin's head to his breast and murmured: "Ah! he is my very grandson, my own flesh and blood."
This book is not all snark, though. The writing and translation are beautiful and involving. The story is not just a satire about rich people but an adventure/crime/mystery.
I was very pleased by this book, the first of many by Jokai I hope to read.
December 31, 2015
Egy újabb gyöngyszem, amire az olvasási kihívásnak hála bukkantam. Csodaszép, súlyos próza, fordulatos cselekmény, ügyesen egyensúlyozó társadalomkritika (már majdnem didaktikus, a prológusban talán az is, de a történet közepette nem találtam annak). Bizalom az olvasóban -- egyszer sem nevezi meg Jókai, hogy ki volt Fatia Negra, de egész az elejétől adagolja az utalásokat, éppen, amennyit kell.
Újabb megerősítés, hogy Jókai nem a kiskamaszok kötelező olvasmányai közé való, de az érettebb olvasók polcaira annál inkább.
Újabb megerősítés, hogy Jókai nem a kiskamaszok kötelező olvasmányai közé való, de az érettebb olvasók polcaira annál inkább.
January 1, 2016
So... Jókai's writing style is wonderful, but I really hate his pessimistic world view. In this book, almost everybody is evil and the truly bad guy, aka Fatia Negra, does not get what he deserves. He commits suicide, while what he would deserve is to be sent to prison and to be unmasked. Regrettably, nobody learns - except the heroine - who was Fatia Negra. By the way, there are only few clues as to his identity; hence, I am not sure, I would have been able to guess, had I not seen the movie. Anyway, due to the machination of the bad people, all the good people suffer either physical or psychic injuries, which will/can not be healed or alleviated; there is no Happy Ending, not even a little one. I really hate this novel...
Displaying 1 - 4 of 4 reviews